Ūminis koronarinis sindromas (ŪKS) skirstomas į dvi pagrindines grupes: ST segmento pakilimo miokardo infarktą (STEMI) ir ūminį koronarinį sindromą be ST segmento pakilimo (NSTE-ACS), kuris apima NSTEMI ir nestabilią krūtinės anginą. NSTE-ACS dažniausiai kyla dėl disbalanso tarp miokardo deguonies poreikio ir jo pasiūlos. Pagrindiniai patofiziologiniai mechanizmai yra aterosklerozinės plokštelės plyšimas (su uždegimu arba be jo), plokštelės erozija bei rečiau – vainikinių arterijų spazmas ar padidėjęs deguonies poreikis esant fiksuotai stenozėi. Šios vadinamosios „pažeidžiamos plokštelės“ dažnai turi lipidų turtingą branduolį ir ploną fibrozinį dangalą, o pacientams neretai randama kelios tokios rizikingos plokštelės vienu metu.
 

ŪKS gydymo pagrindą sudaro antitrombotinė terapija ir ankstyva invazinė strategija, jei ji indikuotina. Ūminėje fazėje svarbiausi vaistai yra aspirinas (įsotinamoji dozė kuo anksčiau), dviguba antitrombocitinė terapija (DAPT) su stipriu P2Y12 receptorių inhibitoriumi (prasugreliu arba tikagreloru), bei parenterinė antikoaguliacija (dažniausiai nefrakcionuotas heparinas, alternatyvos – enoksaparinas ar bivalirudinas). Klopidogrelis rekomenduojamas tik tada, kai kiti P2Y12 inhibitoriai netinka arba yra didelė kraujavimo rizika. Rutininis P2Y12 inhibitorių skyrimas prieš vainikinių arterijų anatomijos įvertinimą NSTE-ACS atveju nerekomenduojamas, nes jis negerina išeminių baigčių ir didina kraujavimo riziką.

​

Po revaskuliarizacijos būtina tęsti ilgalaikį gydymą, orientuotą į antrinę prevenciją. Standartas – 12 mėnesių DAPT (aspirinas + prasugrelis arba tikagreloras), individualiai koreguojant trukmę pagal kraujavimo ir išemijos riziką. Taip pat rekomenduojami didelio intensyvumo statinai, siekiant LDL cholesterolio <1,4 mmol/l (ar net <1,0 mmol/l esant pasikartojantiems įvykiams), AKF inhibitoriai ar kiti RAAS blokatoriai pacientams su kairiojo skilvelio disfunkcija ar širdies nepakankamumu, bei beta adrenoblokatoriai, ypač esant sumažėjusiai išstūmimo frakcijai. Kompleksinis, rizika pagrįstas gydymas reikšmingai mažina pakartotinių kardiovaskulinių įvykių ir mirštamumo riziką po ŪKS.

Farmakologinis gydymas po ūminio koronarinio sindromo
Antitrombotinė terapija

Antitrombotinis gydymas yra esminė ŪKS valdymo dalis tiek ūminėje, tiek palaikomojoje fazėje. Standartas po perkutaninės koronarinės intervencijos yra dviguba antitrombocitinė terapija (DAPT), sudaryta iš aspirino ir stipraus P2Y12 receptorių inhibitoriaus (prasugrelio arba tikagreloro), paprastai skiriama 12 mėnesių, jei nėra didelės kraujavimo rizikos. Antikoaguliantai (pvz., heparinas, enoksaparinas ar bivalirudinas) vartojami ūminėje fazėje ir per intervencijas, tačiau ilgalaikis jų skyrimas indikuotinas tik esant papildomoms būklėms (pvz., prieširdžių virpėjimui).
Lipidų kiekį mažinanti terapija
Dislipidemijos korekcija yra kertinė antrinės profilaktikos priemonė po ŪKS. Rekomenduojama kuo anksčiau pradėti didelio intensyvumo statinų terapiją (atorvastatinas arba rosuvastatinas), siekiant sumažinti MTL cholesterolį iki <1,4 mmol/l ir pasiekti ≥50 % sumažėjimą nuo pradinio lygio. Pacientams, patyrusiems pakartotinį kardiovaskulinį įvykį per 2 metus, rekomenduojamas dar griežtesnis tikslas – <1,0 mmol/l. Jei vien statinais tikslų pasiekti nepavyksta, rekomenduojama pridėti ezetimibą, o esant nepakankamam efektui – PCSK9 inhibitorius (pvz., alirokumabą). Esant padidėjusiam trigliceridų kiekiui, gali būti svarstomas icosapent ethyl papildymas.
 

Beta adrenoblokatoriai

Beta adrenoblokatoriai turi aiškų prognostinį poveikį pacientams po ŪKS, jei yra sumažėjusi kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (≤40 %) arba klinikinis širdies nepakankamumas. Jų nauda pacientams su išsaugota kairiojo skilvelio funkcija išlieka diskutuotina, o šiuo metu vykdomi keli dideli randomizuoti tyrimai. Dažniausiai beta adrenoblokatoriai skiriami bent pirmuosius 12 mėnesių po nekomplikuoto ŪKS, individualiai įvertinus riziką ir toleravimą.
Nitratai ir kalcio kanalų blokatoriai
Intraveniniai nitratai gali būti naudojami ūminėje STEMI fazėje esant hipertenzijai ar širdies nepakankamumui, jei nėra hipotenzijos ar dešiniojo skilvelio infarkto. Ilgalaikis nitratų vartojimas neturi įrodyto išgyvenamumo pagerinimo ir skirtas tik simptominei anginos kontrolei. Kalcio kanalų blokatoriai neturi prognostinės naudos, tačiau gali būti skiriami esant rezidualinei anginai ar arterinei hipertenzijai, ypač jei beta adrenoblokatoriai netoleruojami.
Renino–angiotenzino–aldosterono sistemos inhibitoriai
AKF inhibitoriai yra rekomenduojami pacientams po MI, jei yra širdies nepakankamumas, LVEF ≤40 %, diabetas, inkstų funkcijos sutrikimas ar hipertenzija. Netoleruojant AKF inhibitorių, skiriami angiotenzino receptorių blokatoriai. Pacientams su sumažėjusia išstūmimo frakcija gali būti svarstomas ARNI (sakubitrilio ir valsartano) vartojimas. Mineralokortikoidų receptorių antagonistai (pvz., eplerenonas) mažina mirštamumą pacientams po MI su kairiojo skilvelio disfunkcija ir širdies nepakankamumu.

Vaistai diabetui gydyti
SGLT2 inhibitoriai (dapagliflozinas, empagliflozinas) reikšmingai mažina širdies nepakankamumo paūmėjimų ir kardiovaskulinės mirties riziką, nepriklausomai nuo diabeto buvimo. GLP-1 receptorių agonistai siejami su mažesniu didžiųjų kardiovaskulinių įvykių, MI ir insulto dažniu pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu.
Protonų siurblio inhibitoriai
Protonų siurblio inhibitoriai rekomenduojami pacientams, vartojantiems antitrombocitinę ar antikoaguliantinę terapiją ir turintiems didelę virškinamojo trakto kraujavimo riziką. Nors omeprazolas ir ezomeprazolas gali sumažinti klopidogrelio aktyvumą, klinikinės reikšmės nepageidaujamų kardiovaskulinių baigčių padidėjimui nenustatyta.
Vakcinacija
Kasmetinė gripo vakcinacija rekomenduojama visiems pacientams po ŪKS, nes ji siejama su mažesniu miokardo infarkto, kardiovaskulinės ir bendrosios mirties dažniu, ypač vyresnio amžiaus ir didelės rizikos pacientams.

​

Nacionaliniai aktai šią temą nagrinėja iš dalies.

Priešuždegiminė terapija
Uždegimas vaidina svarbų vaidmenį aterosklerozės progresavime. Mažų dozių kolchicinas (0,5 mg per parą) tyrimuose parodė reikšmingą kardiovaskulinių įvykių sumažėjimą pacientams po ŪKS, nors galimas padidėjęs nepageidaujamų infekcijų dažnis reikalauja individualaus rizikos įvertinimo.

​

Vaistų dozavimas lentelėję nurodytas pagal vadovėlį.

​